NEGALIU TAU PATARTI…
Aš žinau, ką daryčiau Tavo situacijoje, jei ji būtų mano. Žinau, nes turiu savo pasaulėžiūrą, suvokimus ir patirtį. Žinau ir tai, kad viskas gimsta viduje, o išorė tik atspindi tai, kas įrašyta Tavyje. Tačiau nesu ten, kur Tu… Ir negaliu patarti, ką Tau daryti. Nes nėjau Tavo keliu, nejaučiau Tavo jausmų ir nepatekau į Tavo labirintą…
Bet kokį mano matymą ar veiksmų planą gali priimti tik su sąlyga – kad perleisi per save, pajausi ir – arba priimsi, arba rinksiesi kažką kitą. Ir tai yra gerai. Nes aš nesu Tavo vietoje…
Ir tam, kad dabar žinočiau, ką daryčiau Tavo vietoje, turėjau pabūti savo vietoje. Įvairiai ir visaip… Ar buvo paprasta? Tikrai ne. Nenorėčiau kartoti. O kas norėtų dar kartą rinktis sunkias patirtis? Tik Sielos taip gali – žmonės kitaip pratę. Jiems norisi lengvai, paprastai, gražiai, greitai…
Tačiau tik praėjęs vidinių ir išorinių sunkumų mišką išmoksti gyventi su lengvumu. Kad ir kas vyktų. Ir tai – būna atkritimų. Tačiau jau nebari, nekaltini ir negniuždai savęs. Pakeli galvą aukštyn, nusišypsai neregimai savo esybės daliai ir… žinai – vis dar mokaisi. Ir tai nesibaigs iki kol esi čia…
O dar – niekas nenueis Tavo kelio. Ir Tavo užduočių neišspręs. Net ir patekę į tas pačias sąlygas mokomės kiekvienas už save ir savo dalykų. Kažkas paleisti, kažkas atleisti, kažkas sutarti, o kažkas supykti. Kažkam svarbu atsigręžti į save ir nustoti kaltinti kitą, o kažkam svarbu nurimti ir išgirsti, ką kužda Širdis… Taip – net toje pačioje situacijoje kiekvienas žvelgiame tik iš savo patyrimo taško ir regime tai, ko niekas kitas galbūt neįžvelgs…
O kai būna sunku, neaišku, neramu ar šiaip minčių migla užplūsta, verta pakelti aukštyn: Širdį ir akis… Ten – beribėje erdvėje gal ir negims atsakymai, tačiau gali aplankyti miglotas amžinumo jausmas – ir tai praeis… Dar: gali šmėkštelėti mintis apie tai, kad vis tik yra kažkas nuostabaus – dienoje, gyvenime, pasaulyje…
Tegul tęsiasi Tavo kelias su lengvumu, kurį jaučia Siela – kad ir per ką eitum…