MELAS ŽADINTUVO SKAMBUTYJE…
Meilė sau tapo pigia ir dažnai pernelyg supaprastinta preke. Tačiau… Kad ir kaip banaliai, nuvalkiotai ar primityviai kažkam skamba šie žodžiai – jų esmė išlieka svarbi. Juk Pasaulis dažnai tampa mūsų santykio su savimi veidrodžiu. Ir čia – ne dar viena šabloninė frazė, o tai, ką patiriame kiekvieną dieną. Jei esame atidūs (pa)stebėtojai…
Po vieno įvykio kelionėje (gal kada jį aprašysiu) ėmiau stebėti, kaip elgiuosi pati su savimi. Nes… nemeilė ir šiurkštumas sau kainuoja. Net ir fizinius pinigus!
O juk maniau, kad esu išmokusi būti švelni – tiek sau, tiek Pasauliui. Pasirodo, tik maniau… Žmogus yra meistriškas melagis – ypač sau pačiam.
Kaip atsekiau melą? Ogi per kūną. Kūnas nemoka apsimesti. Jis tik siunčia signalus ir aiškiai parodo, kaip jaučiasi. Tik mes ne visad į jo žinutes kreipiame dėmesį. Arba… dar nemokame jų perskaityti. Tačiau būtent kūno signalai neturi jokių perkeltinių prasmių!
Kai kažką skauda, kūnas nevaidina. Nėra melo ir tuomet, kai norime į tualetą, esame alkani, ištroškę, norime miego ar tiesiog ištiesti kojas. Kūnas atviras ir paprastas savo poreikiais. Tačiau ar visada į juos įsiklausome? Protas geba nuvesti kaži kur tolyn ir apsimesti nejaučiantis to, kas akivaizdu.
Labai aiškiai tai supratau vakar ryte. Nubudau suskambėjus žadintuvui. Pramerkusi akis jaučiau, kaip labai dar norėčiau pasnausti ar bent pagulėti. Kol rasis ta maloni ryto būsena, kai norisi sveikinti dieną ir švelniai įsilieti jos tėkmėn…
Atsivertusi sąsiuvinį pradėjau rašydama aiškintis, kaip čia nutiko, kad turiu save versti keltis. Juk dažniausiai žadintuvo man neprireikia net tuomet, kai tenka busti gana anksti.
,,Tu nemyli savęs! Esi ne UŽ, o PRIEŠ save!” – pačios ranka išvedžioti žodžiai tarsi griausmas perskrodė ryto tylą. ,,Jei mylėtum, nebūtum sau tokia šiurkšti ir neverstum daryti to, ko nenori!” – vos spėjau rašyti tai, kas mano vidiniam AŠ buvo savaime aišku…
Iš pradžių bandžiau teisintis. Juk keliuosi, nes tikrai REIKIA, nes pažadėjau, nes…
Tačiau vidinis balsas neleido pasislėpti eilinėje išsisukinėjimų ir melo dozėje: ,,O kas trukdė anksčiau atsigulti, jei taip REIKĖJO anksti nubusti?”
Čia mano argumentai baigėsi. Juk pati ilgai vakarojau: skaičiau, klausiau, rašiau ir atrodė, kad dar vienas puslapis, eilutė nieko nepakeis, nors… Kūnas jau senokai laidė žiovulio replikas, merkė akis, su ilgesiu žvilgčiojo į jaukiai laukiančius patalus…
Neįsiklausymas į kūno poreikius vakare šiurkščiai pažadino rytinio žadintuvo skambesiu… O juk būtų užtekę laiku išgirsti pojūčius ir migti užuot godžiai vertus puslapį po puslapio…
Viskas šiame gyvenime paprasta, tik išlepusiam ir į pasiteisinimus linkusiam žmogaus protui norisi kažkokių ypatingų receptų, ritualų…
Kai akys merkiasi – miegok.
Kai jauti troškulį – gerk.
Kai jauti alkį – valgyk. Ir tik tiek, kiek iš tikrųjų nori kūnas!
Kai norisi į tualetą – nekentėk!
Kai kūnas prašo judesio – nelaikyk jo prikaustyto kėdėje…
Žinoma, yra įvairių situacijų, gyvenimo aplinkybių ir to, ką rašau, nevertėtų absoliutinti. Juk šis suvokimas – gyventi jaučiant kūno poreikius ir jų neužgniaužiant – tik pavyzdys apie melą sau, kuriame daugelis skendime iki ausų ir patys to nepastebime…
Būna – maži vaikai namuose, sergantis artimasis, kelionė, svarbus reikalas ar kažkas kita. Tačiau kai žmogus pats savo noru diena iš dienos save skaudina (tegul ir elementariu žadintuvo skambučiu), jau yra apie ką pagalvoti. Ir… kažką pakeisti.
Atidumas kūno poreikiams – viena iš švelnumo sau formų. O toliau – Pasaulis prisiderins prie kintančios vidinės būsenos…
Aš tik mokausi… Vis dar mokausi…
P.S. O tuos, kurie nori mokytis sau nemeluoti per rašymą, įsiklausymą į save ir pokalbius, kviečiu jungtis į ŠIRDIES LAIŠKŲ KLUBĄ…