DUOK SAU LAIKO…
Kai sėklą įspraudi į dirvą, ji ne per dieną subrandina vaisius. Žemės planeta turi savo laiko vėlinimą. Ir tai yra LABAI gerai!
Kas būtų, jei vos paleistume į erdvę norą, mintį, troškimą, ir iš karto TAI nutiktų? Gyventume persivalgiusiame chaose!..
Mėgaujuosi stebėdama bundantį pavasarį. Jame tiek ryškumo, gausos, spalvų, skambesio, išminties ir… laiko, kurio yra tiek, kiek reikia. Viskam…
Obelys ruošiasi žiedų atsivėrimui. Lėtai, atsargiai, o tuo pačiu – atkakliai. Jos nesuskuba ir nevėluoja. Gamtai užtenka drąsos gyventi…
O kaip žmogus? Kiek ilgai jis brandina savo virsmą ir… kai žengia žingsnį į naują save, kelio atgal jau nėra. Įvyksta šuolis – per bedugnę, kuri baisi tik tol, kol žvelgi. Kitoje pusėje atsiveria naujas pasaulis. Tas, kurio už jokius turtus nemainysi į buvusį. Nes… Šuolis pakeitė ne vien horizonto kryptį. Išsiskleidė sparnai, ir atgal jų nebesigaus sulankstyti…
Kasdien vis kažkam tariu: DUOK SAU LAIKO… Kai jau pajusi – sparnai patys perneš į kitą krantą. Tačiau ir per ilgai neuždelsk. Kas nutiktų, jei obelis laikytų sugniaužusi žiedus ir stabdytų jų grožį pumpurų delnuose?..
Šią dieną užveriu su dėkingumu už galimybę dalintis – su tais, kas jau pasiruošę virsmui. Kelią gali rodyti tik jį nuėjęs. Mano bedugnė liko toli praeityje, tačiau kasdien ir sau turiu kur tarti: DUOK SAU LAIKO… Jau duodu. Viskam savo metas…
O kuo Tau skamba pavasaris?..