KAS NUTINKA, KAI ŽVELGI AUKŠTYN?
Kūno pozicija gali atsakyti į kai kuriuos klausimus ir paaiškinti, kodėl jaučiamės prislėgti, kovingi ar pasitikintys. Užtenka stebėti ir pajausti, kaip akių žvilgsnis keičia vidinę būseną.
Kai nuleidi galvą žemyn, susigūži, tarsi sumažėji ir giliau įkrenti į sunkią vidinę būseną. Liūdesys, gėda, kaltė ar bejėgiškumas visai ne metaforiškai prislegia pečius – ne tik nepastebi išeities, bet ir horizonto negali įžvelgti. Tikrovė atrodo sunki, be sprendimų, išeities, pasaulio ribos susitraukia, varžo. Nėra jėgų ne tik kažką kurti, bet ir pasipriešinti tam, kas slegia. Dažnas pojūtis: ,,norėčiau susisukti į kamuoliuką, užmigti ir nubusti, kai viskas bus gerai…”
Kai žvelgi tiesiai prieš save, būsena palengvėja, atsiranda daugiau energijos, tačiau gali aktyvuotis vidinis karys. Tai, ką neigei, kam priešinaisi, prieš ką susigūždavai dabar tarsi kviečia į susitikimą arba susidūrimą, savo ribų atstovėjimą, tiesos apgynimą arba… jos primetimą kitiems. Tai dažna pozicija žmogaus, kuris sužinojo ir išbandė kažką naujo ir nori tai įpiršti aplinkiniams (sveiką mitybą, sportą, meditaciją ar bet ką, kas jam patiko). Dar – ši būsena padeda išeiti iš ilgametės susigūžusios aukos pozicijos – kai žmogus ryžtasi permainoms ir kovoja už tai, kas jam svarbu.
Kai pakeli akis aukštyn, krūtinė atsiveria, pečiai nusileidžia, kvėpavimas sulėtėja, atsiveria aukštis, perspektyva, naujos galimybės. Čia jau nėra kovos, noro kažką įrodyti ar apginti. Žmogus jaučiasi daugiau, nei jo regimas fizinis kūnas. Dangus – Namai, iš kurių atėjo Siela ir į kuriuos metui atėjus sugrįš. Gimsta pasitikėjimas gyvenimo tėkme, pasauliu, Kūrėjo globa. Ne šiaip ir pagalbos aukštesnių jėgų prašome pakėlę akis į dangų. Taip atsiduodame aukštesnei valiai ir pripažįstame, kad patys negalime visko sukontroliuoti…
Pastebėk, kokia pozicija Tau dažniausiai būdinga ir, pabandyk paeksperimentuoti. Jei netiki, kad vien žvilgsnis į dangų per kelias minutes gali pagerinti, sušvelninti, nuraminti vidinę būseną, patikrink. Geriausiai tai daryti esant lauke, gamtoje. Iš pradžių rekomenduoju įsikibti į medį ar kitą atramą – nepratus gali susvaigti galva.
Aukščio pojūtis skatina paleisti kontrolę ir mintis pakelti aukštyn. Ten, kur gimsta galimybės, atsiveria nauji suvokimai, pasijauti amžinybės dalimi. Taip gali pajausti beribį lengvumą ir saugumą. Dar – tai priminimas, kad nesi šiame pasaulyje vienas, nors fiziškai gal ir esi atskirtas nuo kitų… Mes visi susiję – ir tie, kurie dar čia, ir tie, kurie jau paliko žemišką būtį… 
Parašyk, ką jauti, kai žvelgi aukštyn. Ar tai padeda pakilti virš esamos situacijos labirinto?