KANČIA NĖRA KELIAS Į VIDINĮ AUGIMĄ
Ir Širdies durų ji neatveria. Tik dar giliau įkalina kenčiantį Dramos arba Karpmano trikampyje…
Galite sakyti: kančios pats žmogus nesirenka! Ne visai taip. Skausmo žmogus nesirenka – jį patiria. Dažniausiai – per neišmanymą ar savo nesąmoningus pasirinkimus. O štai kančią augina pats!
KAIP AUGA ŽMOGAUS KANČIA?
Kai vis iš naujo išgyvena tai, kas nutiko – negali priimti, ginčijasi su faktais, nesusitaiko…
Kai grįžta į prisiminimus ir jais dalijasi su kažkuo vien tam, kad sulauktų paguodos, kuri nieko iš esmės nekeičia…
Kai nieko nekeičia, nors pokyčiai galimi…
Kai gaili savęs…
Kai mano, kad jis – pats nelaimingiausias, o kiti – ką ten kiti – jiems gi sekasi!..
Kai širdyje neturi dėkingumo…
Kai laikosi įsikibęs į savo lūkesčius, nuoskaudas, iliuzinį pasaulio vaizdinį, asmeninį ego reikšmingumą…
Kai lyginasi su kitais – savo nenaudai…
Dažniausiai nesuprasdamas, kaip tai vyksta, žmogus pats užrakina save į kančios kalėjimą…
Žinau, ką rašau. Buvau ten – kalėjime, į kurį pati save ir uždariau… Nežinodama, nesuprasdama, nepastebėdama… Ir, jei kažkam kils noras ginčytis su šiuo įrašu – tai bus tik jo ar jos nuomonė. Rašydama siekiu ne priešpriešos. Tik dalinuosi suvokimu, kuris man padėjo prieš daug metų: ,,Jei aš save atvedžiau į kančią ar ją sukėlusią situaciją, aš galiu iš to ir išeiti…”
Kai gimsta ryžtas VEIKTI, tai – jau augimo pradžia. Tačiau ryžtas būtinai turi vesti į VEIKSMĄ – nors mažiausią. Galima daug žinoti ir nieko nekeisti. O galima išgirsti vos vieną kitą įžvalgą ir pradėti taikyti…
DALYKAI PASIDARO DARANT!
Akmenis nuo kelio galima patraukti, bet galima juos ir apeiti. Arba rinktis kitą kelią… Tai – suaugusio žmogaus veiksmai.
Jei nėra žinojimo, tačiau gimė ketinimas keisti tai, kas kelia skausmą, ateis ir aiškumas. Gal ir banali frazė: Kai mokinys pasiruošęs, atsiranda Mokytojas. Tačiau man pačiai ji išsipildė su kaupu. Kai buvau pasiruošusi ne tik sužinoti, bet ir taikyti žinias, sutikau Mokytoją. Jų buvo ir daugiau. Vis dar yra. O veikiant pokyčiai neišvengiami…
Tik pats žmogus gali nueiti savo kelią. Niekas jo ilgai ant rankų neneš. Juk kiekvienas atėjome savo uždavinius spręsti. Esame amžinos dvasinės esybės laikinuose žmogiškuose kūnuose. Vien šis suvokimas padeda keisti vidinę būseną. O jai kintant šviesėja ir situacija. Arba randasi jėgų ryžtis pokyčiams.
Gali kiek nori save nuteikinėti pozityviomis afirmacijomis, tačiau žmogui kojos duotos tam, kad būtų naudojamos. Kartais būtina pasitraukti iš ten, kur skauda. Kai keitiesi pats, nebūtinai keisis aplinkiniai. Jie ir neprivalo. Štai čia ir padeda kojos…
Šis įrašas – įžanga į būsimą tekstų ciklą apie trikampius, kuriuose veikia žmonės: DRAMOS/KARPMANO, KŪRĖJO/LAIMĖTOJO ir EVOLIUCIJOS bei apie jų roles. Jei norėsite daugiau žinoti, sekite įrašus šiame puslapyje – pratęsiu. Iš gyvų ir virtualių susitikimų matau, kaip svarbu tai žinoti. Jei kils klausimų – rašykite komentaruose.
O dabar baigiu vėl pakartodama: kančia nėra kelias į dvasingumą ar vidinį augimą. Tai – aklavietė. Tačiau išėjimas yra. Žmogus negauna ir nesusikuria užduočių, kurių negebėtų išspręsti. Ketinimas – pirmas žingsnis į pokyčius.
Šilti linkėjimai kiekvienam.