TOBULAS GYVENIMO ŽAIDIMAS
Dievas yra Meilė. Ne bausmės, atpildas ir kiti žmogiški dalykai…
Iš kur žinau? Jaučiu. Pasaulis tobulai atspindi tai, kuo tikime. Kiekvieno gyvenime taip. Tik iki pastebėjimo turi savo Širdimi prieiti…
Jei gyveni laukimu, kad vieną dieną kaltieji sulauks atpildo, Tavo Širdis vis dar ilgis Meilės – tos, kuri nekelia jokių sąlygų…
Dievas nebaudžia. Tai darome mes patys – ir sau, ir kitiems. Per kaltę, kuri neapleidžia, kol jos nepaleidžiame (o juk darėme tik tai, ką supratome tuo metu!). Per lūkesčius, kontrolę, savigraužą ir kitus nugaros atsukimus sau patiems. Per skirstymus, lyginimus ir lyginimąsi. Per nusivertinimą ir išsiaukštinimą. Esame gerai išmokyti teisti, kaltinti, rašyti pažymius ir balus – ir sau, ir kitiems. Eilės tvarka čia nesvarbi…
Dievas yra Meilė. Ne ta sentimentali jausmų mišrainė, o tylus, ramus, gilus priėmimas be skirstymų į savus ir svetimus, artimus ir tolimus. Ar žmogui taip mylėti įmanoma? Mokomės – to čia ir nusileidome..
Griauna, kenkia, manipuliuoja ne Dievas, o konkrečios esybės. Žmonės? Nebūtinai… Ar jie sulauks to, ką sėja? Nebūtinai… Didžiausia bausmė – atpažinti tai, ką darei kitiems. Dievas nebaudžia – jis augina. Visus…
Klausi: kodėl Jis leidžia kentėti žmogui ir viešpatauti tamsai? O kas yra tamsa? Ar ne mūsų neatpažinti šešėliai ir jų vengimas?.. Atėję į dualų pasaulį tikimės vien šviesos? Ji YRA ten, kur priimi save VISĄ…
Tokios žaidimo sąlygos. Kol lauki gelbėtojo ir teisėjo, kuris viską sudėlios į vietas, esi silpna auka. Arba mažas vaikelis brandžiame kūne. Kai prisiimi atsakomybę ir prisimeni Kūrėjo galią – tampi laisva Dvasios išraiška…
Kol dairaisi į kitus ir skaičiuoji jų kaltes – slopsta gyvybės srovė. Aiškiai tai pastebi: stringa santykiai, veiklos, užsiveria gausa, kenčia kūnas, gūžiasi Širdis…
Kai atsigręži į Šaltinį savyje, auga galia ir pradedi išsipildyti. Su lengvumu, kurį jauti. Ir jau nieko nenori įrodyti, nelauki pritarimo ar patarimo. Myli ir ESI… Taip ir vyksta gyvenimas. IŠ VIDAUS Į IŠORĘ…
P.S. ,,Kai suprasi, kaip viskas tobula, atloši galvą ir nusišypsosi dangui…”