DVASINGUMO ILIUZIJA
Kokie mes būnam naivūs ir, tuo pačiu, išpuikę, kai pradėję keistis tikimės, kad tai kažkaip paveiks kitus. O dar – imame žinoti, kaip tie kiti turėtų gyventi, ką rinktis, ko atsisakyti, kaip elgtis… Tarsi patys būtume stovėję prie kitos sielos ištakų ir planavę jos gimties žemėlapį…
Geriausiai save pažįstame, kai nutinka kažkas nemalonaus. Kiekviena sunki situacija turi bent keletą sluoksnių.
Pirmas atskleidžia kitų kaltę – kažkas kitas kaltas ir atsakingas už mano savijautą, jausmus, būseną, padėtį. Tik dėl to kito man dabar sunku – esu aplinkybių, likimo, situacijos ir blogo jo/jos/jų elgesio auka! Nieko negaliu pakeisti – tik kentėti ir laukti, kol teisingumas nugalės…
Antras atsiveria, kai atsigręžiu į save: kiti nekalti, čia aš viską sukūriau ir padariau. Gal nesuprantu kaip, bet tik aš kalta/kaltas. Turiu išpirkti savo kaltę ir viskas susitvarkys…
Trečias leidžia pakilti virš situacijos ir pažvelgti į ją iš aukščiau. Čia jau nėra nei gerų, nei blogų pasirinkimų – tik kelio dalis ir patyrimas, kurį pasirinkau priimti. Sprendimas: darau geriausią, ką galiu ten, kur esu. O kiti? Jiems ,,duodu laisvę” – gyventi, kaip patiems atrodo teisinga…
Toliau – kūrėjo sluoksnis. Tas, kuriame aš kreipiu dėmesį ne į išorės įvykius (jie – mano praeities išsipildymas). Atsigręžiu į save ir viduje kuriu tai, ką noriu patirti išorėje. Čia pradinis įsikūnijimo žemėlapis jau paklūsta korekcijoms.
Žinau – turėtų būti dar kažkas, bet... kol kas tik miglotai tai apčiuopiu. Šiame sluoksnyje daug ramybės ir besąlyginės meilės. Juk be jos viskas – tik iliuzija…
Didžioji dalis žmonių gyvena vertindami situaciją iš pirmo sluoksnio pozicijos – kalti kiti. Jie laukia užuojautos, pagalbos, palaikymo. Sulaukia – juk Karpmano trikampis turi visas tris viršūnes. Daug mažiau yra tų, kurie atsigręžia į save, renkasi įvairias praktikas ir laukia rezultatų… Būna – sulaukia…
Man pačiai šiuo metu artimiausias kūrėjo sluoksnis – tas, kuriame gyvenimas vyksta IŠ vidaus Į išorę. Jame nėra prasmės kapstytis po išorės situacijas. Siekiamybė santykiuose su artimaisiais – besąlyginė meilė. Būna, jau pavyksta. Būna – atkrentu ir vėl iš naujo turiu sau priminti, kas esu ir kas yra jie…
Ir savo kursus kurdama kviečiu dalyvius atsigręžti į save ir ,,atsiknisti” nuo kitų – vaikų, vyrų, žmonų, tėvų, draugų, kaimynų, praeivių. Kai norim ,,gydyti” kitus, tarsi pasikeliam virš jų ir žiūrim iš aukšto: ,,aš geriau žinau, ko tau reikia, kad būtum laimingas/laiminga”. Naujausias kursas KOSMINĖS MOTERYS – virtualus kursas apie meilę, jautrumą, santykius, kūną ir kitus kosminius dalykus taip pat bus tik apie pačias dalyves, nors… apie santykius, žinoma!, kalbėsime. Tik nekišime nagų prie savo gyvenimo žmonių – užsiimsime savimi – savo kosmine prigimtimi ir prisiderinimu prie šios planetos.
Žinau, kad tie dalykai, kuriais dalinuosi, tinka ne visiems. Todėl jų daug ir nereklamuoju – kam reikia, pastebi, pajaučia, randa. Noras prisiimti atsakomybę už save ir atsisakyti kaltės – būtina sąlyga jungiantis į kursą. Dabar juk viskas labai aiškiai jaučiasi ir matosi – naivu tikėtis, kad gražūs, protingi žodžiai, išmintingos citatos nuslėps žmogaus tikrą esmę…
P.S. Ši nuotrauka taip pat kažkiek iliuzinė – iš pažiūros trapi, lengva, permatoma, tačiau savo pagrindu tvirta apžvalgos bokšto konstrukcija. Tai, kas tikra, ne visada iš karto pastebima, bet… vis aiškiau jaučiama…