DABAR…

 … Vieną dieną viso to neliks – ryškių spalvų, gyvenimo kvapo, ryto garsų, atsargių prisilietimų ir to kasdienio jausmo, kad esi čia, žemėje… Gyveni…

Skriesi už apčiuopiamos materijos ribų su (ne)išsipildžiusių patirčių, prisiminimų šleifu…

Žinoma, ten bus gera ir sava, bet… Neliks pojūčių, kuriuos visu kūnu gali čia ragauti.

Negalėsi rinkti į saują sirpstančių žemuogių, glostyti šiurkštaus medžio kamieno ir mylimo žmogaus plaukų… Ir atsiprašyti jau nepavyks. Nesvarbu, kad sieloms nėra kaltės anei kaltų – atsiprašymai jas prausia dosniu atgaivos lietumi ir skleidžia švelnų susitaikymo kvapą…

Negalėsi žiūrėti į akis ir vien lūpomis šnabždėti ,,myliu”. To ir nereikės – būsi išsipildžiusi meilė, tačiau likę žemėje to jau nežinos…

Negalėsi kurti, o vakare nejausi veidu srūvančio prakaito. Ten nebus vakaro. Ir darbų, kurie čia Tave daro žmogumi… Kai esi ne tik sau ir ne tik dėl savęs….

Dabar! Laikas, kai visa tai gali yra dabar.

Nerk į naują dieną atvira širdimi, tyromis mintimis, dėkingumo pilnomis saujomis. Išsipildyk taip drąsiai, kaip tik Tu moki…

Šiandien esi. Šiandien gali tai, ko kažkada jau nepatirsi. Nustok atidėlioti ir laukti, kol nutiks kažkas, kas vis nenutinka. Gyvenk! Dabar…