AR GYVENI?

Mirtis nėra baisi pati savaime, kaip ir gyvenimas nėra vertybė vien todėl, kad kvėpuoji ir vaikštai šia žeme…

Dienos eina, laiko smiltys teka iš suskaičiuoto gyvenimo indo ir… vėl iš naujo klausia Tavęs: AR GYVENI?..

Gal tik lauki, kol kažkas padrąsins, pritars, pastūmės veikti, būti, išreikšti tą save, kuris atėjo į šį pasaulį kaip amžina Siela laikinu kūno pavidalu?

Gyvenimas yra tai, ką Tu kuri nuo ryto iki vakaro. Kasdien iš naujo…

Vidinė būsena yra didžioji alchemikė, galinti perkeisti tai, kuo nesidžiaugi į tai, ko ilgiesi…

Kiekvienas Žmogus kuria asmeninę tikrovę amžinoje realybėje…

Pavasaris toks gyvas, drąsus, skubantis GYVENTI ir rodantis pavyzdį kiekvienam, kurio Širdies akys atmerktos. Ar jauti kvietimą? Ar tiki savo vidine galia? Ar esi savimi savo gyvenime?..

Baimė gali trukdyti save išreikšti, tačiau ji – iliuzija, su kuria sutinkame nesusimąstę. Kiekvienas miražas TIK atrodo tikras, tačiau iš tiesų jo NĖRA. Yra tik baimės mintys, baimės lūkesčiai, baimės akys… Kai pradedi eiti artyn, baimė traukiasi.

Bijai kitų nuomonės? Vertinimo? Pasmerkimo? Apkalbų? Lauki, kol nutiks KAŽKAS ir tik tada būsi savimi? Žinai, kokia yra tikroji tiesa? Kitus apkalba, vertina, smerkia ir kritikuoja tie, kurie patys negyvena. Jie tik STEBI, ieško klaidų, tamsių dėmių – tarsi taip galėtų įteisinti savo pačių negyvenimą, neveikimą. Jų nėra jų gyvenimuose… Ar svarbu, ką sakys, galvos, rašys toks žmogus? Palinkėk jiems laimės ir eik GYVENTI atvira Širdimi. Pamažu pastebėsi, kad aplinkui save regi vis daugiau tokių pat – gyvenančių, esančių, tikrų…

Tau nereikia nusipelnyti kitų įvertinimo. Esi vertingas/vertinga vien todėl, kad ESI. Ar esi?

Aš nebijau mirties. Bijau negyventi taip drąsiai ir tikrai, kaip galiu. Bijau nesišypsoti ir nedrąsinti, kai galiu tai daryti. Bijau nusisukti nuo verkiančio. Bijau tylėti, kai žodžiai nori gimti. Nors iš tiesų – nieko aš jau nebijau (na, gal vieno gyvūnėlio, bet šis tekstas ne apie tai)…

Gyvenu ir primenu Tau: GYVENK! Juk tam ir atėjai į šį nuostabų pasaulį…