(NE)SPĖJU…
Aš nespėju visko. Nors kai kam atrodo, kad spėju daug. Spėju tik tai, kas man svarbu. Ir kas svarbu tiems, kurie man svarbūs. O visa kita skęsta rūke ir neužgrobia dėmesio…
Pamenu, auginau pirmą vaiką – dukrą. Stumdavau vežimėlį Panemunės šilo takais ir toks keistas jausmas apimdavo. Tarsi visas pasaulis kažkur skuba, o aš stoviu vietoje ir nejudu. Žinot, būna tas jausmas, kai kažką pasitinki ar palydi į aerouostą ir matai, kaip žmonės zuja pirmyn-atgal. Kažkas ruošiasi į kelionę, kai kas tik atskrido. O Tu stovi ir niekur nekeliauji. Tik lauki. Atrodo, visas veiksmas kažkur, o viduje – tyla. Bet ne ta, kuri ramina ir viską paaiškina. Būna tyla, kuri sekina, gniuždo, verčia susigūžti, užsidaryti ir… jaustis nereikalingu… Tuo laiku man atrodė, kad aš jau pavėlavau gyventi. Man buvo vos 25-eri…
Tik po gerų 15-kos metų supratau, kad niekur aš nepavėlavau. O gyvenimas… Jis prasideda kas akimirką. Ir vis iš naujo. Na gerai, tegul kas rytą – bet juk prasideda! Ir aš prasidedu kas rytą iš naujo. Ir viską dar galiu spėti. Jei noriu ir jei jaučiu, kad tai – mano…
Mes galim užsisukti savęs kontroliavime, griežtame dienų planavime ir… nespėti. O galima leisti sau jausti vidinę dienos tėkmę ir jai nesipriešinti. Dienos skiriasi. Mes skiriamės. Pojūčiai skiriasi. Ir, jei vakar padariau labai daug, šiandien gal tik tylėsiu, eisiu į Mišką, rašysiu ir tarsi nieko nespėsiu. Ar tikrai?..
Mes visada spėjame išgyventi save. Kai esame atidūs, jautrūs, leidžiantys sau patirti tai, kas vyksta. Įtampą sukuria bandymai atitikti kitų įsivaizdavimus ir lūkesčius apie mus. Tuomet ir manome kažko nespėjantys. Bet nespėjame tik jiems, dėl jų…
Kai žvilgsnis nukreiptas į išorę, vyksta savęs išdavystė. Pradedame lygintis su kitais ir… patys save nurašome. Ne jie, o mes patys!
Nėra dviejų vienodų Sielų šiame pasaulyje. Tuo jis ir gražus. Būtų gražus, jei užuot bandę užimti svetimas vietas liktume savose…
Kodėl vis pasakoju apie Mišką ir siūlau Tau į jį pasinerti? Ten niekas nebando būti ne savimi. Pušis yra pušis. Papartis yra papartis. O upelis teka savo vaga ir pasakoja krantus įrėminusiems klausytojams apie tai, ką matė ir patyrė. Joks lazdynas dar nežengė į srovę ir nepaliko savo šaknų. Ir mes esame skirtingi. Tai akivaizdu! Kodėl nesugrįžus į save ir netapus tuo, kas esi? Tik taip galime spėti. Gyventi. Būti. Jausti. Patirti. Išsipildyti…
Kai gyvai susitikę dalinamės savo suvokimais, mes keičiamės ne tik žodžiais. Energijos, patirtys, savastis persipina, susikimba rankomis ir jungiasi į sakralų tėkmės ratą. Mes net ne iš karto pajaučiame, kas nutiko. Tik erdvėje pasklinda vos uodžiamas šiltos palaimos kvapas. Ir užlieja tas gyvas, išsiilgtas namų, priėmimo, išklausymo jausmas…
Kodėl apie tai rašau? Nes šiuo laiku svarbiau ne tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų valstybėje ar valdančiųjų kabinetuose. Daug svarbiau tai, kas vyksta mūsų viduje. Tik vidiniai pokyčiai gali atvesti į išorines permainas.
O jei atrodo, kad kitų gyvenimuose daugiau spalvų nei Tavajame, labai dažnai tai tik atrodo. Kartais išorinė tyla slepia vidinius patirties lobius. O tai, kas garsu, gali būti tik kaukė, kuri dangsto tuščius Širdies kambarius… Prisimink Save…