ATEINA LAIKAS…

Ir ateina laikas, kai nieko nelauki… 

Žinai – viskas vyksta pačiu laiku. 

Niekur nevėluoji ir niekada nebūni per anksti. 

Ir neskauda… Net jei iš tiesų labai skauda. Nes žinai, kam to reikia. Ir kantriai išlauki, kol baigsis tamsi Sielos naktis. Jos reikia poilsiui. Ir naujos šviesos gimimui. 

Ramiai priimi vyksmą. Nes žinai, kad Tu jį ir sukūrei. Žinojimu. Arba nežinojimu. 

Rašai laiškus. Bet tik tiems, kas nori išgirsti tylą. Ir skaitai atsakymus. Jei jie ateina. Skaitai ir tuomet, kai neateina. Nes atsakymai visada yra. Tik ne visi jie užrašomi ir išsiunčiami. 

O Meilė? Jos jau neieškai išorėje. Ji Tavyje ir visur, kur eini. Santykiuose jau nedomina išorinės formos ir įprasti scenarijai. Net būdama viena niekuomet nesi viena. O Sielos, kurios turi susitikti, atpažįsta viena kitą be ypatingų pastangų. Tačiau tik tada, kai yra atpažinę pačios save. 

Tylą ir vienumą laikai delnuose tarsi baltus kristalinio cukraus gabalėlius. Ir saldu vien nuo buvimo… 

Ateina laikas, kai Medis kalba aiškiau nei žmogus anapus ekrano. O Miške sutinki gyvas akis, kurios sveikina nepažįstamus. Ir pažįstamus sveikina. Apkabinimu. 

Ir supranti – kiekvienam savo laikas. Ir nelaikas. Nenori skubėti. Ir nenori skubinti. Gerbi pasirinkimus. Savo. Ir kito gerbi. Jau nevadini jo Kelio klaida. Mokaisi skaityti Sielos žemėlapius. Ir nesidairydama eiti savo Keliu… Ten sutinki vis daugiau savų – Sielos brolių ir seserų. 

Ateina laikas, kai nieko nelauki… Priimi, dėkoji ir gyveni akimirkoje…