KAI SUGRĮŽTI Į SAVE…
– Lengva tau kalbėti!.. – ne kartą esu išgirdusi savo adresu metamą frazę.
– Taip, lengva! Nes tikras gyvenimas yra paprastas: be dirbtinai auginamų dramų ir įsikalbėtos kančios…
Ir jei kažkuo dalinuosi – rašau ar pasakoju – visa tai sklinda ne iš pamokų, studijų ar proto išvedžiojimų. Mano mokytojas – pats gyvenimas ir jo duodamos situacijos. Ir jei atrodo, kad kelias, kuriuo ėjau, buvo lygus asfaltas – taip tik atrodo… Jis buvo ir yra vingiuotas ir įdomus!
Kai nutinka kažkas netikėto ir nemalonaus, žmogus lengvai išeina IŠ savęs. Jo dėmesį užgrobia tai, kas vyksta. Dar daugiau – užuot sprendęs iškilusią užduotį dažnas velkasi ją kaip sunkų akmenį namo į – į savo mintis. Ir… jis vis dar yra ne savyje: konflikte, dramoje, pokalbyje, problemoje, išsiskyrime, būsimoje realybėje, kurios gal nė nebus… Jo dėmesys ir mintys yra užgrobti. Išėjęs IŠ savęs žmogus lengvai pasiduoda kitų įtakai: prisiima kaltę, kurios nėra, permeta ją kitam, nors ir tai nėra tiesa. Suka minčių karuselę ir negyvena… Toks žmogus lengvai perkamas ir parduodamas – kol vis dar ne savyje…
Kodėl tai rašau? Nes paprastas ir lengvas gyvenimas vyksta kitaip, kai žmogus yra SAVYJE. Jam užtenka laiko pastebėti, išspręsti, veikti, kurti, būti… Ar man tai pavyksta? Vis dažniau…
Beje, nauja realybė reaguoja labai greitai, tačiau yra klampi tam, kuris NE savyje. Atsakomybė įgauna nepervertinamą svarbą. Ar galima to išmokti? Taip. Pačiam arba greta tų, kurie grįžo Į save.
O dabar linkiu, kad Tau būtų lengva – ir gyventi, ir kalbėti, ir… tylėti… SAVYJE…