JAUSMAS „BE RIBŲ“
Netikėtai Naujus sutikau Varšuvoje. Taip būna – užtenka tarti TAIP vienai ar kitai galimybei, kvietimui ir jau esi ten, kur nesitikėjai. Gyvenimas su ekspromtais yra kaip patiekalas su netikėtu prieskonių deriniu – arba mėgsti eksperimentus, arba lieki savo įprastų šablonų ir receptų įkaitu. Aš mėgstu…
O dar labai mėgstu gyvenimą be ribų. Ne, tai ne apie leidimą sau prisigerti ar persivalgyti. Ribos mano suvokime yra savęs nugalinimas. Pavyzdžiui, ,,esu per sena/senas pradėti kažką naujo, parašyti knygą, sutikti naujus žmones ir pan.” Arba dar ,,man niekada nepavyks išmokti naujos užsienio kalbos”. O bandei? Taigi…
Mes patys save uždarome į saugių šablonų dėžutes ir tik stebime, kaip kažkas kitas kuria, veikia, uždirba, keliauja, atranda, sutinka, keičiasi. Kažkas gali, o Tu ne? Kyla tokių minčių?..
Ribas iš pradžių nustato tėvai, po to darželis, mokykla, sociumas, artimieji, kurie jau seniai tupi dėžutėje… ir gyvena toks pusiau įgalus žmogeliukas, užmiršęs, kad jo esmė – nemirtinga, amžina Siela ir jos galia!..
Žmogus, kuris lukštenasi iš savo varžančių ribų, toks gražus! Man labai gera stebėti tokio skleidimosi procesą… Ir mano veikla dabar jau tokia – padėti išsilukštenti, patikėti savimi, atverti vidines galias, prisiminti savo beribiškumą. Esu laiminga, kai matau, kaip sekasi. Kiekviena mano kurso dalyvio ar asmeninį vedimą pasirinkusiojo sėkmė yra ir mano pačios sėkmė – laiminu, palydžiu, drąsinu, gėriuosi…
O atėję metai dar labiau veda ir ves į vidinę laisvę ir leidimą sau būti be ribų. Gražiąja prasme… Laikas lengvumui, skrydžio jausmui, tikrumui, augimui. O tie, kam nėra pakeliui, patys atsitrauks – jau nėra laiko žaisti savęs gailėjimo žaidimus ir kurti dramas. Gyvenimas toks įdomus! Čia tiek gražaus ir gero galima nuveikti!..
DABAR laikas plėsti savo ribas…RIBŲ“