APIE PUIKYBĘ

Kai užkopi į savo supilto kalno viršūnę ir pasididžiavęs tari „laimėjau!“, tvirta uola virsta vėjo pustoma smėlio kopa…

Kai manai, kad geriau už kitą žinai, kur tiesa, o kur melas ir savo žinojimu duri jam į širdį, Likimas bloškia Tave šviesmečius atgal…

Puikybė kaip klastinga gyvatė laukia, kol žengsi į jos paruoštą saldų pagundos labirintą ir… garsiai kvatodama užtrenkia duris!

Gali metų metus studijuoti išminčių raštus, medituoti, atlikti askezes, tačiau vienas neatsargiai sviestas žodis į šipulius sudaužo krištolo laiptus, kuriais taip sunkiai kopei aukštyn…

Kuo daugiau priežasčių-pasekmių atseki, tuo greičiau skrieja ne tik veiksmų ar žodžių, bet ir minčių bumerangas.

Kiekvienas Siela turi savo tikslą šiam Gyvenimui.

Kiekvienas laisvas rinktis savo Kelią.

Kažkas atėjo ilsėtis, o kažkas mokytis.

Ir nėra vieno teisingo būdo.

Kaip nėra ir vienintelio teisingo mokymo.

Kiekvieno gyvenimas unikalus. Kaip ir patirtys ar suvokimai.

Jei kažkam tari „Tu neteisus“, labai greitai patirsi savo netiesą…

Ir, jei manai, kad Tavo kova pati svarbiausia, gali nepastebėti žygdarbio, kurį kitas ką tik atliko savo širdyje. Ne visų vėliavos plevėsuoja garsiai…

Kai priimi savo Tamsą, jau nenori būti nekviestu švyturiu kito Kelyje…

Kai išneri iš savo minčių rūko, išvysti Saulę, kuri vienodai šviečia visiems…

Kai gyvenime ar socialinių tinklų komentaruose kažkam bandai pasakyti, kad jis/ji klysta, vienintelis suklydęs esi Tu.

Puikybės karūna skaudžiausiai duria tam, kuris ją išdidžiai demonstruoja kitiems…

Kai pastebi savo paties žaidimą ir vaidmenis, gali ramiai stebėti kaip žaidžia ir vaidina kiti…

Nesi nei geresnis, nei blogesnis.

Tu esi.

Jis yra.

Ji yra.

Visi yra.

Ir tai geriausia, kas galėjo nutikti…

Ir jei atrodo, kad savo tekstais siekiu kažką kitą išmokyti, iš tiesų mokau tik save…